Atšilus orams ir gamtai nusispalvinus žaliai, daugelis gyventojų skuba į miškus, parkus ar sodybas, tačiau šį džiaugsmą dažnai temdo nerimas dėl erkių. Nors apie šiuos kraujasiurbius parazitus kalbama kiekvienais metais, gamtininkai ir visuomenės sveikatos specialistai pastebi nerimą keliančią tendenciją: didelė dalis žmonių vis dar tiksliai nežino, kaip iš tikrųjų atrodo erkė. Socialiniuose tinkluose ir gamtininkų forumuose nuolat pasirodo nuotraukos, kuriose žmonės su panika klausia, ar ant jų odos ropijantis vabalas nėra pavojingos ligos nešiotojas, nors nuotraukoje užfiksuotas visiškai nepavojingas vabzdys. Gebėjimas atskirti erkę nuo kitų gyvių yra ne tik biologinė įdomybė, bet ir kritiškai svarbus įgūdis, padedantis išvengti nereikalingo streso arba, priešingai, laiku pastebėti mirtiną pavojų.
Erkė – ne vabzdys: pagrindiniai biologiniai skirtumai
Viena didžiausių klaidų, kurią daro žmonės, yra erkių priskyrimas vabzdžiams. Gamtininkai nuolat pabrėžia: erkės priklauso voragyvių klasei. Tai reiškia, kad jos yra artimesnės vorams ir skorpionams nei uodams ar musėms. Šis biologinis faktas yra esminis norint atpažinti parazitą, nes jis nulemia pagrindinius išvaizdos bruožus.
Pirmiausia, atkreipkite dėmesį į kojų skaičių. Suaugusi erkė ir nimfa turi aštuonias kojas, tuo tarpu visi vabzdžiai (vabalai, musės, uodai) turi tik šešias. Tiesa, erkės lerva turi šešias kojas, tačiau ji yra tokia maža (vos įžiūrima plika akimi), kad žmonės retai ją pastebi, kol ji neįsisiurbia. Kitas svarbus skirtumas – kūno sandara. Vabzdžių kūnas paprastai yra aiškiai padalintas į tris dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį. Tuo tarpu erkės kūnas atrodo vientisas, ovalo formos, plokščias (kol ji neprisisiurbusi kraujo), o galvutė yra labai maža ir sunkiai atskiriama nuo likusio kūno.
Be to, erkės niekada neturi sparnų ir antenų. Jei ant jūsų drabužių nutūpė gyvis, kuris atskrido, arba matote ilgas antenas, tai tikrai nėra erkė.
Didžioji apgavystė: briedmusė ir kodėl ją painiojame su erke
Gamtininkai pastebi, kad dažniausiai žmonės erkes painioja su kitu miško gyventoju – briedmuse (lipoptena cervi). Vasaros pabaigoje ir rudenį miškuose jų būna itin gausu. Briedmusės yra įkyrios, lenda į plaukus ir sunkiai nubaidomos, todėl grybautojai dažnai jas palaiko „skraidančiomis erkėmis“. Svarbu įsidėmėti – skraidančių erkių nebūna.
Kaip atskirti briedmusę nuo erkės?
- Sparnai: Briedmusė turi sparnus ir skraido, nors nutūpusi ant šeimininko (pavyzdžiui, briedžio ar žmogaus) dažnai sparnus nusimeta, kad būtų lengviau landžioti kailyje ar plaukuose. Erkės sparnų neturi niekada.
- Kojų skaičius: Briedmusė yra vabzdys, todėl turi 6 kojas. Erkė – voragyvis su 8 kojomis.
- Kūno kietumas: Briedmusės kūnas yra itin kietas ir plokščias, ją labai sunku sutraiškyti pirštais. Nors erkės taip pat turi tvirtą chitininį dangalą, briedmusė pasižymi išskirtiniu kibumu ir greičiu ropojant plaukais.
- Įkandimas: Briedmusės gali įkąsti ir jų įkandimas yra skausmingas, gali sukelti alerginę reakciją ar niežulį, tačiau jos neplatina Laimo ligos ar erkinio encefalito tokiu mastu, kaip tikrosios erkės.
Šis painiojimas sukelia daug nepagrįstos baimės. Žmonės, grįžę iš miško ir radę plaukuose ropojantį padarą, dažnai puola į paniką manydami, kad tai erkė, nors dažniausiai tai būna briedmusė, kuri, nors ir nemaloni, nekelia tokio didelio pavojaus sveikatai.
Kiti dažnai su erkėmis painiojami gyviai
Be briedmusių, gamtininkai gauna nuotraukų ir su kitais „įtariamaisiais“. Dažnai su erkėmis supainiojami:
- Žygiai ir kiti smulkūs vabalai: Daugelis mažų, juodų ar rudų vabalų, gyvenančių miško paklotėje, savo dydžiu ir spalva primena erkes. Pagrindinis skirtumas – vabalai turi antenas ir aiškiai atskirtas kūno dalis.
- Vorai: Kadangi erkės yra voragyviai, kai kurie labai maži voriukai gali būti supainioti su erkėmis. Tačiau vorai dažniausiai juda daug greičiau nei erkės ir turi aiškiai matomą atskirtą galvakrūtinę nuo pilvelio.
- Blakės: Kai kurios augalinės blakės, ypač jų lervos, gali priminti erkes, tačiau jų kūno forma dažniausiai būna kitokia, o spalvos – ryškesnės.
Erkės išvaizdos pokyčiai: nuo aguonos grūdo iki pupos
Dar vienas aspektas, kodėl erkes sunku atpažinti, yra jų dramatiškas išvaizdos pasikeitimas skirtingais gyvenimo tarpsniais ir maitinimosi metu. Erkės gyvenimo ciklas susideda iš keturių stadijų: kiaušinėlio, lervos, nimfos ir suaugusio individo.
Lervos yra pačios mažiausios, vos 0,5 mm dydžio, šviesios spalvos. Jos dažniausiai puola smulkius graužikus, tačiau gali įsisiurbti ir žmogui. Dėl mažumo jos dažnai lieka nepastebėtos.
Nimfos yra maždaug aguonos grūdo dydžio (1–1,5 mm). Jos yra itin pavojingos, nes jau gali pernešti ligų sukėlėjus, tačiau dėl savo menko dydžio dažnai pastebimos tik tada, kai jau yra įsisiurbusios ir padidėjusios. Nimfos kūnas yra šiek tiek permatomas, rusvas.
Suaugusios patelės yra didžiausios ir lengviausiai pastebimos. Jų nugarėlė turi tamsų skydelį, o pilvelis dažniausiai yra rausvas arba oranžinis. Tačiau didžiausias vizualinis pokytis įvyksta erkei pasimaitinus. Alkana erkė yra plokščia kaip popieriaus lapas. Prisisiurbusi kraujo, ji išsipučia, jos kūnas tampa pilkas, ovalus ir gali pasiekti pupos dydį. Tokią erkę žmonės kartais palaiko karpa ar odos dariniu, kol neįsižiūri atidžiau ir nepamato kojyčių.
Kur iš tiesų tyko pavojus? Mitai apie medžius
Gamtininkai nepaliauja griauti vieno gajausio mito – kad erkės krenta nuo medžių. Tai yra visiškas prasimanymas. Erkės neturi fizinių galimybių užlipti aukštai į medžius. Jos nemėgsta tiesioginės saulės kaitros ir išdžiūvimo, todėl joms reikalinga drėgmė, kurią jos randa arčiau žemės.
Pagrindinė erkių buveinė yra aukšta žolė, krūmynai ir miško paklotė. Jos dažniausiai tūno ant žolės stiebų, maždaug 10–20 cm aukštyje (lervos ir nimfos) arba ant krūmų šakelių iki 1 metro aukščio (suaugusios erkės). Erkės tyko aukos iškėlusios priekines kojas, kuriose esantys jutimo organai (Hallerio organas) reaguoja į šilumą, kvapą ir anglies dvideginį, kurį iškvepia pro šalį einantis gyvūnas ar žmogus.
Todėl vaikščiojimas po nupjautą veją yra santykinai saugus, tačiau vos įžengus į nešienautą pievą, pamiškę ar brūzgynus, rizika susidurti su erkėmis išauga drastiškai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi informacijos srautas apie erkes yra didžiulis, žmonėms dažnai kyla tie patys praktiniai klausimai. Štai atsakymai į svarbiausius iš jų:
Ar visos erkės nešioja ligas?
Ne, ne visos. Laimo liga ar erkinis encefalitas nėra įgimtos erkių ligos – jos užsikrečia besimaitindamos sergančių gyvūnų (dažniausiai graužikų) krauju. Užkrėstų erkių procentas skiriasi priklausomai nuo regiono, tačiau rizika visada išlieka, todėl kiekviena įsisiurbusi erkė turi būti vertinama kaip potencialiai pavojinga.
Ar tiesa, kad erkės bijo šviesių drabužių?
Erkės yra aklos arba labai prastai mato, todėl drabužių spalva joms nerūpi. Tačiau gamtininkai rekomenduoja dėvėti šviesius drabužius dėl praktinės priežasties: ant šviesaus audinio tamsią, ropojančią erkę pastebėti yra nepalyginamai lengviau nei ant tamsaus ar raštuoto.
Kada erkės yra aktyviausios?
Erkės aktyvios tampa tada, kai vidutinė paros temperatūra pakyla aukščiau +5–7 °C. Lietuvoje sezonas paprastai prasideda kovo–balandžio mėnesį ir tęsiasi iki pat vėlyvo lapkričio ar net gruodžio, jei žiema šilta. Aktyvumo pikai dažniausiai fiksuojami pavasarį (gegužę–birželį) ir vasaros pabaigoje bei rudenį (rugpjūtį–rugsėjį).
Ar aliejus padeda pašalinti erkę?
Griežtai ne. Tepimas aliejumi, riebalais ar spiritu yra viena didžiausių klaidų. Dėl to erkė ima dusti ir į žaizdą gali atpilti dar daugiau savo turinio, kuriame ir slypi ligų sukėlėjai. Tai tik padidina užsikrėtimo riziką.
Ką daryti radus įsisiurbusią erkę: taisyklingas pašalinimas
Jei visgi atpažinote, kad įsisiurbęs gyvis yra erkė, svarbiausia yra veikti greitai, bet be panikos. Laimo ligos sukėlėjai (bakterijos) paprastai perduodami per 24–48 valandas, todėl greitas pašalinimas gali apsaugoti nuo šios ligos. Erkinio encefalito virusas perduodamas beveik iškart, per erkės seiles, todėl čia laikas dar svarbesnis, nors prevencijai efektyviausia priemonė yra skiepai.
Norint taisyklingai ištraukti erkę, jums reikės pinceto arba specialaus erkių traukiklio, kurį galima įsigyti vaistinėje. Suimkite erkę kuo arčiau odos, už jos galvutės (ne už pilvelio!). Suspaudus pilvelį, į organizmą gali būti įšvirkšta papildoma dozė užkrato. Tvirtai ir tolygiai traukite erkę į viršų. Nereikia sukioti – erkė neturi sriegio, o sukiojant didelė tikimybė, kad galvutė nutrūks ir liks odoje. Jei taip nutiko, nepanikuokite – organizmas ją pašalins pats kaip svetimkūnį, arba galite pabandyti ją išimti steriliu pincetu kaip rakštį.
Ištraukus erkę, įkandimo vietą būtina dezinfekuoti spiritu, jodu arba tiesiog nuplauti muilu ir vandeniu. Patį parazitą geriausia sunaikinti (pavyzdžiui, sudeginti arba įvynioti į popierių ir stipriai sutraiškyti kietu daiktu), nuleisti į unitazą nerekomenduojama, nes jos gali išgyventi vandenyje. Stebėkite įkandimo vietą ir savo savijautą apie mėnesį laiko. Jei atsiranda raudona, plečianti dėmė (migruojanti eritema) arba simptomai, panašūs į gripą (karščiavimas, galvos skausmas, raumenų laužymas), nedelsdami kreipkitės į gydytoją ir informuokite apie įkandimą.
